Šiame skirsnyje dėmesys sutelktas į tai, kaip TIS direktyva, reikalaujant turėti veiksmingai
veikiančias nacionalines kompetentingas institucijas ir reagavimo į kompiuterinius saugumo
incidentus tarnybas (toliau – CSIRT), gerinama valstybių narių parengtis. Konkrečiau šiame
skirsnyje aptariama pareiga paskirti nacionalines kompetentingas institucijas, taip pat
bendrųjų informacinių centrų vaidmuo. Jame aptariamos trys temos: a) galimos nacionalinės
valdymo struktūros (pvz., centralizuotas ir decentralizuotas modeliai ir t. t.) ir kiti
reikalavimai; b) bendrojo informacinio centro vaidmuo ir c) reagavimo į kompiuterinius
saugumo incidentus tarnybos.
3.1. Institucijų tipas
TIS direktyvos 8 straipsnyje reikalaujama, kad valstybės narės paskirtų nacionalines tinklų ir
informacinių sistemų saugumo kompetentingas institucijas, t. y. aiškiai pripažįstama galimybė
paskirti „vieną ar daugiau nacionalinių [...] kompetentingų institucijų“. Šis politinis
sprendimas paaiškintas Direktyvos 30 konstatuojamojoje dalyje: „atsižvelgiant į nacionalinių
valdymo struktūrų skirtumus ir siekiant išsaugoti jau veikiančias sektorių sistemas ar
Sąjungos priežiūros ir reguliavimo įstaigas bei išvengti dubliavimo, valstybės narės turėtų
turėti teisę paskirti daugiau nei vieną nacionalinę kompetentingą instituciją, atsakingą už
užduočių, susijusių su esminių paslaugų operatorių bei skaitmeninių paslaugų teikėjų tinklų ir
informacinių sistemų saugumu, vykdymą pagal šią direktyvą“.
Taigi valstybės narės gali laisvai pasirinkti, ar paskirti vieną centrinę instituciją, atsakingą už
visus sektorius ir paslaugas, kurioms taikoma Direktyva, ar kelias institucijas, atsižvelgiant,
pvz., į sektoriaus tipą.
Spręsdamos, kurį metodą taikyti, valstybės narės gali remtis nacionalinių metodų taikymo
pagal esamus teisės aktus, kuriais reglamentuojama ypatingos svarbos informacinės
infrastruktūros apsauga, patirtimi. Kaip nurodyta 1 lentelėje, valstybės narės, nacionaliniu
lygmeniu skirstydamos atsakomybę už ypatingos svarbos informacinės infrastruktūros
apsaugą, nusprendė taikyti centralizuotą arba decentralizuotą metodą. Nacionaliniai
pavyzdžiai čia pateikti tik informaciniais tikslais, siekiant atkreipti valstybių narių dėmesį į
esamas organizacines sistemas. Todėl Komisija neteigia, kad atitinkamų šalių naudotas
ypatingos svarbos informacinės infrastruktūros apsaugos modelis būtinai turėtų būti
naudojamas TIS direktyvai perkelti į nacionalinę teisę.
Valstybės narės taip pat gali nuspręsti taikyti įvairias hibridines sistemas, apimančias ir
centralizuoto, ir decentralizuoto metodų elementus. Tokie sprendimai gali būti priimami
atsižvelgiant į ankstesnes nacionalines įvairių sektorių ir paslaugų, kuriems taikoma
Direktyva, valdymo sistemas arba juos turi iš naujo priimti atitinkamos institucijos ir
suinteresuotieji subjektai, identifikuojami kaip esminių paslaugų operatoriai ir skaitmeninių
paslaugų teikėjai. Priimdamos sprendimus, valstybės narės taip pat gali remtis tokiais
svarbiais veiksniais kaip specialistų patirtis kibernetinio saugumo srityje, išteklių skyrimo
galimybės, suinteresuotųjų subjektų ir nacionalinių interesų tarpusavio santykis (pvz.,
ekonominės plėtros, viešojo saugumo ir kt. srityse).
11
Select target paragraph3
Connect to a paragraph
Connect to an entity
Disable highlights
Add to table of contents