Šiame skirsnyje dėmesys sutelktas į tai, kaip TIS direktyva, reikalaujant turėti veiksmingai veikiančias nacionalines kompetentingas institucijas ir reagavimo į kompiuterinius saugumo incidentus tarnybas (toliau – CSIRT), gerinama valstybių narių parengtis. Konkrečiau šiame skirsnyje aptariama pareiga paskirti nacionalines kompetentingas institucijas, taip pat bendrųjų informacinių centrų vaidmuo. Jame aptariamos trys temos: a) galimos nacionalinės valdymo struktūros (pvz., centralizuotas ir decentralizuotas modeliai ir t. t.) ir kiti reikalavimai; b) bendrojo informacinio centro vaidmuo ir c) reagavimo į kompiuterinius saugumo incidentus tarnybos. 3.1. Institucijų tipas TIS direktyvos 8 straipsnyje reikalaujama, kad valstybės narės paskirtų nacionalines tinklų ir informacinių sistemų saugumo kompetentingas institucijas, t. y. aiškiai pripažįstama galimybė paskirti „vieną ar daugiau nacionalinių [...] kompetentingų institucijų“. Šis politinis sprendimas paaiškintas Direktyvos 30 konstatuojamojoje dalyje: „atsižvelgiant į nacionalinių valdymo struktūrų skirtumus ir siekiant išsaugoti jau veikiančias sektorių sistemas ar Sąjungos priežiūros ir reguliavimo įstaigas bei išvengti dubliavimo, valstybės narės turėtų turėti teisę paskirti daugiau nei vieną nacionalinę kompetentingą instituciją, atsakingą už užduočių, susijusių su esminių paslaugų operatorių bei skaitmeninių paslaugų teikėjų tinklų ir informacinių sistemų saugumu, vykdymą pagal šią direktyvą“. Taigi valstybės narės gali laisvai pasirinkti, ar paskirti vieną centrinę instituciją, atsakingą už visus sektorius ir paslaugas, kurioms taikoma Direktyva, ar kelias institucijas, atsižvelgiant, pvz., į sektoriaus tipą. Spręsdamos, kurį metodą taikyti, valstybės narės gali remtis nacionalinių metodų taikymo pagal esamus teisės aktus, kuriais reglamentuojama ypatingos svarbos informacinės infrastruktūros apsauga, patirtimi. Kaip nurodyta 1 lentelėje, valstybės narės, nacionaliniu lygmeniu skirstydamos atsakomybę už ypatingos svarbos informacinės infrastruktūros apsaugą, nusprendė taikyti centralizuotą arba decentralizuotą metodą. Nacionaliniai pavyzdžiai čia pateikti tik informaciniais tikslais, siekiant atkreipti valstybių narių dėmesį į esamas organizacines sistemas. Todėl Komisija neteigia, kad atitinkamų šalių naudotas ypatingos svarbos informacinės infrastruktūros apsaugos modelis būtinai turėtų būti naudojamas TIS direktyvai perkelti į nacionalinę teisę. Valstybės narės taip pat gali nuspręsti taikyti įvairias hibridines sistemas, apimančias ir centralizuoto, ir decentralizuoto metodų elementus. Tokie sprendimai gali būti priimami atsižvelgiant į ankstesnes nacionalines įvairių sektorių ir paslaugų, kuriems taikoma Direktyva, valdymo sistemas arba juos turi iš naujo priimti atitinkamos institucijos ir suinteresuotieji subjektai, identifikuojami kaip esminių paslaugų operatoriai ir skaitmeninių paslaugų teikėjai. Priimdamos sprendimus, valstybės narės taip pat gali remtis tokiais svarbiais veiksniais kaip specialistų patirtis kibernetinio saugumo srityje, išteklių skyrimo galimybės, suinteresuotųjų subjektų ir nacionalinių interesų tarpusavio santykis (pvz., ekonominės plėtros, viešojo saugumo ir kt. srityse). 11

Select target paragraph3

Connect to a paragraph
Connect to an entity
Disable highlights
Add to table of contents